Studento dienoraštis

Kartais kejojant internete galima aptikti ganėtinai įdomių dalykų. Vienas įdomiausių dalykų, man asmeniškai, yra internete tokios populiarios sąmokslo teorijos.

Ir ne, aš nekalbu apie tas visiems gerai žinomas sąmokslo teorijas, kad 09-11 buvo JAV spec. tarnybų organizuota ataka prieš savu siekiant sukelti karus kažkur Dievo užmirštuose pasaulio kampeliuose, kurie arba yra strategiškai svarbiose vietose, arba po savo smėliu slepia naftą. Tokios sąmokslo teorijos, nors, vietomis, ir gan absurdiškos, bent jau turi savyje kažką panašaus į common sence. Aš turiu galvoje sąmokslo teorijos, kurios kone visiškai apsuka realųjį pasaulį ir yra paremtos teiginiais, kurie vietomis galėtų būti prirašyti žodynuose kaip žodžio „protas” antonimai.

Pradėkim nuo plokščios žemės teorijos. Ši teorija, beje, paremta „tūkstantmečių” senumo Antikos, o paskui ir Krikščioniška logika, teigia, kad mūsų žemė yra plokščia ir stacionari. Visa visata sukasi aplink mus, o vanduo nenubėga per kraštus kadangi palei žemės kraštą yra didžiulis kalnų masyvas. Kita šios teorijos versija teigia, kad visgi dalis vandens nubėga, bet ir pati žemė nėra stacionari - vietoje to, pasak šios teorijos šalininkų, žemė juda žemyn lėta spirale ir visas pro šonus nutekėjęs vanduo nukrenta atgal į žemę lietaus pavidalu. Galų gale, ši teorija teigia, kad visas pastarųjų šimtmečių mokslas, teigiantis, kad žemė yra apskrita yra ne kas kita, o apgaulė, skirta žmones nutolinti nuo Dieviškosios tiesos ir Dievo mokymo ir, užuot, privesti visus prie šetoniškųjų melų, užmaskuotų mokslo pavidalu. Žinoma, ši teorija nelabai paaiškina kodėl lietaus vanduo, būdamas krentančiu vandenynu vandeniu, virsta iš sūraus į gėlą. Kaip įmanomi tarptautiniai ir tarpžemyniniai skrydžiai bei kaip galima laivu apiplaukti aplink pasaulį. Nors, vėlgi, o kam tie paaiškinimai? Ir taip viskas aišku: gėlas lietus tai Dievo dovana žmogui, o visi tiek skrydžiai ir plaukimai yra padaromi dėka šetono apgaulės.

Aišku, galima ir nebūti tokiu ekstremalu. Kai kam užtenka tiesiog tuščiavidurės žemės teorijos. Pasak šių sąmokslininkų žemė išties yra tuščiavidurė, o žemės pluta tėra kelių šimtų kilometrų storio. Žemės viduryje egzistuoja mažytė žvaigždė, kuri apšviečia žemės vidinę pusę (beigi sukuria pakankama gravitacinę jėgą, kad mes būtume pritraukti prie žemės paviršiaus) ir dėl to ant tos kitos, vidinės žemės pusės egzistuoja kita, protinga gyvybės forma, kurią mes suvokiam kaip ateivius. Įėjimas į tuščiavidurę žemę yra ašigaliuose. Būtent dėl to XX a vidurio Vokietijos naciai taip ir tyrė pietų ašigalį. Būtent dėl to jie ten buvo įkūrę karinę bazę. Būtent ten pabėgo Hitleris didžiojo karo pabaigoje (priešingai, negu moko melais persmelkta pedagoginė sistema). Ir būtent iš ten atskrenda visos tos skraidančios lėkštės. Vėlgi, ši teorija sukelia šiokių tokių klausimų. Tarkim, iš kur tada žemės drebėjimai ir ugnikalniai? Arba jei žemės viduryje yra žvaigždė, o jos vidinėje pusėje įmanoma stovėti „aukštyn kojom” (pagal mūsų supratimą), kaip tų, kas ten stovi nepritraukia ir nesudegina ta žvaigždė, ypač turint galvoje, kad pagal fizikos dėsnius gravitacinė traukos jėga turi atvirkštinę priklausomybę nuo atstumo tarp objektų kvadrato… Nors, ai, ką aš čia šneku?..  Išvis, ką aš galiu išmanyti!? Aš tik su pagyrimu mokyklą baigęs ir fizikos fakultete studijuojantis studentas, kaip aš apskritai galiu ką nors teigti apie fiziką?

O grįžtant prie sąmokslo teorijų, tai jų šalininkai kažko labai mėgsta tuščiavidurius objektus. Gal tai susiję su jų tuščiu gyvenimu gyvenant mamos namų rūsyje, nežinau net… Bet be tuščiavidurės žemės teorijos egzistuoja ir tuščiavidurio mėnulio teorija. Pagrindinis šios teorijos teiginys yra tas, kad mėnulis yra per lengvas, jog suktųsi dabartinėje savo orbitoje, todėl jis yra ne iš uolienų sudarytas žemės palydovas, bet milžiniška ateivių statytas kosminė stotis, skirta stebėti žmones/būti baze ateivių erdvėlaiviams, kurie kartais užsuka ir į žemę. Ši teorija taip pat paaiškina, kodėl NASA skrydžiai į mėnulį buvo suvaidinti - nes nu kas leis tokiems padaram kaip mes leistis ant tokio didelio ir sudėtingo kosminio aparato? Žinoma, ši sąmokslo teorija kaip visada atmeta tikrąjį mokslą ir jo aiškinimus dėl mėnulio, jo orbitos ir panašaus stuff‘o.

Ir aš vis čia miniu ir miniu ateivius… O kas jie? Iš kur jie? Ko jie nori? Na, į pastarąjį klausimą atsakyti lengviausia: jie nori užvaldyti žemę ir žmones. Tiesa, nori tai padaryti slapstydamiesi, per įvairius melus ir super sudėtingus master planus. Neesmė, kad jie, veikiausiai, turi ginklus, su kuriais palyginus atomines bombas jos atrodo kaip paprasčiausi degtukai ir galėtų nugalėti visas pasaulio armijas per kelias minutes, gal valandas. Iš kur jie? Vėlgi, priklausomai nuo to, kuri sąmokslo teorija patinka labiausiai, jie gali būti iš Marso, mėnulio, kitos galaktikos, tuščiavidurės žemės ar dar biesai žino ko. Kas jie? Pilki, žali ar kitos spalvos maži žmogeliukai didelėmis galvomis. Įdomesnis variantas - Iliuminati reptilijos.

Pasak Iliuminati teorijos, dar tolimoje praeityje į Egiptą (Mesopotamiją ar kitą senovės civilizaciją) atskrido ateiviai ir pavergė primityvius žmones ir privertė juos tų pavergusiųjų garbei statyti milžiniškus monumentus (pvz piramides, Stounhedžą ir pan). Tada jie su žmonėmis susilaukė palikuonių, kurie buvo superinių galių turintys pusiau reptilijos. Bėgant laikui jie išplito į pasaulį ir naudodamiesi savo galiomis tapo viso pasaulio lyderiais. Patys ateiviai išskrido ir liepė tiems reptilijoms palengva ruoštis jų sugrįžimui paslapčia pavergiant žmoniją. Taigi, dabar mes turim padėtį, kad visi pasaulio lyderiai, geriausi sportininkai, aktoriai, dainininkai ir kiti svarbūs visuomenės veikėjai/įžymybės realiai yra tarpusavyje giminingi reptilijos iliuminačiai, kurie paslapčia dirba siekdami paversti visą žmoniją savo vergais.

O kaip jie to siekia? Visų pirma, visi šiuolaikiniai karai yra sukelti Iliuminačių, kad žmonės būtų sukiršinti tarpusavyje. Tada jie, būdami šetono tarnais dar bando sunaikinti Krikščionybę kaip vienintelę tikrą Dievo ranką ir galimybę išsigelbėti (beje, pagal kai kurias teorijas bažnyčia kaip tik buvo sukurta Iliuminačių kaip priemonė kontroliuoti primityvų žmogų). Galų gale jie padaro žmonės priklausomus nuo savo vadų ir sistemos aprūpindami juos savo pažangiomis technologijomis. Nes, nu, kai pagalvoji, žmogus pats niekada nė pro kur negalėjo sukurti tokių dalykų kaip mikrobangų krosnelė, ar kompiuteris, kurie, šiaip, pasigilinus, yra paremti ganėtinai paprastai principais. Nors… Kaip aš drįstu abejoti sąmokslo teorininkais??? Matyt mano smegenyse tikrai yra koks Iliuminačių implantas, verčiantis mane galvoti ir sąkyti, ką jie nori. Be to, aš juk nenešioju iš folijos pagamintos kepuraitės, kuri mane apsaugotų nuo Iliuminačių naudojamų smegenų kontrolės bangų. Eh… Pasmerktas aš…

Na o pabaigai pakalbėkim apie viską apibendrinančią ir šiuo metu net į mainstream‘ą persimetusią sąmokslo teoriją - pasaulio pabaigą 2012-12-21. Kodėl ji bus būtent tada? Kiek neša mano logika, visas fuzz‘as prasidėjo dėl ale tai tada pasibaigsiančio šimtamečio Majų kalendoriaus. Paskui šią teoriją pasigavo ir išpopuliarino vieno filmo autoriai. Ir nors filmas nebuvo labai tikroviškas žiūrint iš mokslinės pusės, kažkodėl nemažai kas juo patikėjo ir ėmė skelbti, kad būtent tą dieną bus pasaulio pabaiga. Aišku, šiai teorijai plintant ji ne kartą keitėsi, į ją buvo įtraukti ateiviai, Iliuminačiai, pasaulinis vyriausybių sąmokslas ir galų gale, kai kurios krikščionių grupės ėmė skelbti, jog būtent tada yra krikščioniškojo Dievo paskirta Armagedono data. Neesmė, kad būtent tie patys krikščionių konkistadorai išnaikino Majus ir dėl to jie dabar negali paaiškinti, ką būtent norėjo pasakyti savo kalendoriumi. Neesmė, kad per 2011 jau turėjo būti dvi pasaulio pabaigos, kurių nei viena nesuveikė. Ir labiausiai neesmė, jog pasak išsamesnės analizės kalendorius tada nesibaigia, tiesiog pereina į kitą erą. Svarbiausias ir vienintelis teisingas faktas, pasak sąmokslininkų, yra tas, kad pasaulis tada baigsis ir mes visi PASMERKTI.

Taigi tiek šįkart. Komentaruose pasakykite savo nuomonę apie šias sąmokslo teorijas. Taip pat patariu pažiūrėti šias nuorodas: 1 2 3 4 5 - jose rasite dar daugiau įvairių sąmokslo teorijų, kuriomis arba rėmiausi, arba kurių tiesiog čia nesurašiau. Ir jei ką domina, kodėl aš tiek jomis domiuosi, tai atsakymas paprastas - man jos juokingesnės ir pakelia nuotaiką labiau nei bet kokia komedija!

Taip pat nepamirškit paspausti abiejų mygtukų patinka - kiek kartų jie bus paspausti, tiek dienų nutols pasaulio pabaiga. Iš kur žinau? Kaip tai padarysiu? Tiesiog kartais mėgstu susitikti su Dievu. Tad kai kitą kartą sėdėsim prie taurių su jo sūnaus krauju, paprašysiu jo šios paslaugos =) …

O dabar ačiū, kad skaitėte ir iki kitų kartų!

Kiekvienas iš mūsų, kurie bent kažkiek savo brangaus laiko skiria nolife‘inimui humoro puslapiuose jau turbūt ne kartą yra susidūrę su TOKIO tipo paveikslėliais apie tai, kokie šaunūs yra „90-ųjų” vaikai. Iš komentarų po tokiais paveikslėliais atrodo, kad „visiems” tokie postai labai patinka ir yra labai teisingi. Man juos pamačius kaskart kyla vienas vienintelis klausimas: WTF IS WRONG WITH U PEOPLE???

Aišku, pradėkim iš pradžių. Aš pats esu gimęs 1991 metais. T.y. lyg ir priklausau šiai „pašventintajai” kartai. Kita vertus, aš esu gimęs 1991 metais, taigi dabar, 2012 man jau bus 21 metai. T.y. amžius, kai aš faktiškai pasiekiu savo jėgų ir galimybių zenitą, kuris truks dar maždaug dešimt metų. Tas, beje, galioja ir bet kam kitam, gimusiajam paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Bet, užuot kūrę planus ir pakelta galvą žiūrėję į priekį kažkodėl mano bedrakarčiai (geras, ką tik žodį sukūriau!), atsisuka atgal ir ima gerėtis tuo, kokia ale tai šauni buvo jų vaikystė ir kokie buki yra šiandienos vaikai. Kas yra kvaila.

Tarkim tas „žiūrėjimas atgal”. Maždaug „va kai buvau vaikas… Norėčiau būt vaiku…” STOP! Vaikas? Pamenu, kai buvau vaikas norėjau užaugt. Kaip, beje, kone visi kiti mano bendraamžiai. Ir štai, užaugau, galiu pats savim pasirūpinti, valdyti savo gyvenimą, palengva tapti nepriklausomu, daryti iš esmės ką noriu. Taigi, aš džiaugiuosi užaugęs. Nuoširdžiai. O kaip su kitais mano bendraamžiais? O jie jau filosofuoja, kad „esi tikrai suaugęs tik tada, kai nori sugrįžti į vaikystę”. I mean… Seriously? Visų pirma, pagal tokią logiką aš esu ne kas kita, o amžinas vaikas. Be to, kažkodėl man pasirodė, kad daugumą tų, kurie nori grįžti į vaikystę yra tie patys fruktai, kurie vaidino šūstrus, 12-13 metų pirmą kartą nusigėrė ir trynėsi su vyresniais paaugliais vien tam, kad atrodytų vyresni. Are You fuckin kidding me?..

…Aišku, aš nebekalbu apie tai, kaip kvailai atrodo tas mano bendraamžių „žiūrėjimas atgal”. OK, tarkim, aš suprantu, kai vyresni ir pagyvenę žmonės atsimena praeitį ir ja gėrisi. Tai puikiai suprantama. Dabar jie yra seni, silpni, ligoti, pragyvenę savo geriausius laikus ir beveik nieko nebegalintys savo gyvenime pakeisti. O tada jie buvo laimingi, stiprūs ir veržlūs, nes buvo MŪSŲ AMŽIAUS. Ir dėl to yra visiškai natūralu, kad senyvi žmonės idealizuoja savo „jaunas dienas” ir stumia ant „pasileidusio, apsileidusio” jaunimo. Aišku, neesmė, kad kai jos buvo jaunos tas viskuo nepatenkintas babutes per mėšlavežį traktoristas Vania ant šieno tratino. Neesmė, kad ir senosios kartos atstovai kvailiodavo iki paryčių, kai buvo jauni. Tai buvo jų gyvenimas ir jų laikai. Taškas. Ir dabar, kai mes galim daryti tą patį, kažkodėl, dauguma vietoje to, kad džiaugtųsi jaunyste ir gyvenimu geriau susėda prie kompiuterių ir skundžiasi viskuo iš eilės, įskaitant ir tai, kokie ale tai niekam tikę dabartiniai vaikai.

Ai, o kuo yra motyvuojama, jog šiuolaikiniai vaikai niekam tikę? Na, pradėkim nuo pagrindinio skundo: atseit jie nebežaidžia lauke. Nes, mat, gimę tarp 1990-2000 žaisdavo lauke savo vaikystėje kur kas daugiau. Na, tai logiška. Nes tada toks dalykas kaip primityvi žaidimų konsolė buvo kažkas TOKIO, jau nekalbant apie kompiuterį ar internetą. O kai jis atsirado mums jau ne žaidimai lauke buvo galvoj. So it makes perfect sense, right? RIGHT??? Nelabai. Esmė ta, kad kai visgi kompiuteriai (kad ir primityvios konsolės) atsirado, net ir mano bendraamžiai (įskaitant mane patį) ėmė skirti tam kur kas daugiau laiko. Be to, nors ir žaisdavom kompiuterinius žaidimus, mes vis tiek susirinkdavom nuveikti ką nors kartu (kiek vasarų praleidom futbolą lošdami, nors kone visi jau kompiuterius turėjom). Ir, beje, aš ne kartą važinėdamas po Vilnių matau vaikus žaidimų aikštelėse žaidžiančius krepšinį, ar šiaip lakstančius ir kažką veikiančius. Taigi, išvada tokia, kad, mes su kompiuteriais nežaidėm ne dėl to, kad buvom kažkokie tai išskirtinai kietesni. Tiesiog mes neturėjom su kuo žaist ir, garantuoju, jei būtume turėję, tikrai būtume žaidę. Beigi, užsiėmimai kompiuteriu nė pro kur nereiškia, jog vaikas suvisam ir visiškai nustos užsiiminėti kažkokia tai veikla „lauke”.

Ir jau girdžiu, kad kažkas iš galinių eilių rėkia: „Uuuu, bet šiuolaikiniai vaikai yra durni! Jie tik laksto aplink ir rėkauja nesąmones!”. Hmmmm… Aš gal perfrazuočiau į „VISI vaikai yra durni”. Atsiminkit savo vaikystę. Tiesiog atsiminkit. Negi visada buvot rimti, galvojantys ką darot ir neiškrėtę nieko kvailo? Galų gale ar dabar visada elgiatės tik protingai, apgalvot ir nekvailiojat? Jei į pirmą klausimą atsakėt neigiamai sveikinu neturėjus vaikystės (o jei ir į antrą - sveikinu neturint gyvenimo). Nes nu po galais… Aš buvau ganėtinai ramus vaikas. Tikrai. Grįždavau namo iki kokios 18-20 valandos. Bet net ir aš sugebėjau savu laiku įkristi į pavasarį patvinusią upę. Ir aš savu laiku sugebėjau leisdamasis nuo kalniuko visu greičiu trenktis į medį. Ir aš savu laiku sugebėjau n+k kartų patirti „avarijas su dviračiu” (susidurti su kitais draugais, įvirsti į griovį, upę, arba, mano mėgstamiausias atsiminimas - atsitrenkti į stulpą). Aš net savu laiku su kiemo draugais sprogdinau dūmines petardas tol, kol tikrąja ta žodžio prasme teko per krūmynus ir miškelius sprukti nuo aplink pradėjusios važinėti policijos. Aš galėčiau tęsti ir tęsti tokias istorijas… Išvis, pagalvojus, kelia nuostabą tai, kaip aš sugebėjau išgyventi iki kokių 15 metų. Bet štai aš čia. Ir man tikrai linksma atsiminti visus tuos vaikystės nuotykius. Bet aš juos atsimenu ir man tikrai neatrodo kvaili aplinkui esantys vaikai, kurie bėga, rėkia, griūna, keliasi ir vėl bėga, ir vėl rėkia. Tai natūralu. Nebent, kaip jau sakiau, Jūs neturėjot vaikystės, ar esat vienas tų idiotų, kuriems viskas visada ir dėl visko blogai.

Ai, o kaip dėl to gyrimosi, kad vat, mes, „90-ųjų vaikai” (beje, pastebėjimas: pasakymas „90-ųjų” iš esmės yra vertinys iš anglų kalbos „90s”, kai realiai reiktų sakyti „dešimto dešimtmečio vaikai”, kas, kaip jau esu rašęs, nelabai kaip skamba mūsų kalba), esam ypatingi dėl to, kad esam paskutiniai praėjusio amžiaus ir tūkstantmečio vaikai, matėm interneto pradžia, geriausius filmukus ir filmus, bla bla bla? Pradėsiu nuo galo: teiginys, kad mūsų vaikystėje matyti filmukai ir filmai yra geriausi yra labai sąlyginis. Ir dabar yra kuriam nepaprastai puikūs filmai. Mes esam ypatingi, kad matėm interneto pradžią? Bitch, please : mano Senelė gimė 1932 metais. Kai Ji buvo vaikas nebuvo elektros, o pirmieji stambūs ūkininkai įsivedė LAIDINES radijas ir tai jau buvo stebuklas, jau nekalbant, kad pirma mašina, kurią Ji pamatė 1936 metais išvis atrodė kažkas iš fantastikos srities. Dabar, kai artėja Jos 80 jubiliejus, žmonės keliais mygtuko paspaudimais gali būdami skirtinguose pasaulio galuose susijungti per skype ir kalbėtis matydami vieni kitus. Manau mes niekada ir nė pro kur nepamatysim tokių milžiniškų permainų, arba bent jau nepajusim jų taip, kaip pajuto Ji, nes mums permainos - jau visiškai natūralus dalykas.

Galų gale, bet kuri iki šiol gyvenusi karta turi kažką „tokio”, kas daro ją ypatinga: vaikai, gimę po 2000 yra pirmoji naujojo tūkstantmečio karta. Mes esam paskutinė senojo tūkstantmečio karta. Gimę 1970-1985 yra paskutinė karta, kuri dar pamena Sovietmetį. Gimę 1960-1970 metais yra tie, kurie stovėjo prie seimo ir televizijos bokšto ir iškovojo mums laisvę, beigi būtent jie yra mūsų tėvų karta. Gimę 1950-1960 buvo karta, priversta išgyventi gūdų Sovietmetį ir gyventi mintimi, kad branduolinis karas yra kone neišvengiamas. Gimę 1940-1950 išvis nusipelno amžinos pagarbos už tai, kad sugebėjo išgyventi vaikystę per karą, pokario badą ir partizaninį karą. Ir šį sąrašą galima tęsti ir tęsti… Bet, manau, mano mintis yra aiški.

Taigi, manau tiek iš manęs šįkart. O ką Jūs manote apie šitą „vienos kartos” išsikėlimą virš kitų? Pasidalinkite savo nuomonėmis komentaruose. Taip pat, nepamirškite paspausti abiejų „patiko” mygtukų - taip Jūs parodote, jog dar yra žmonių, turinčių bent kažkiek sveikos nuovokos.

O dabar ačiū, kad skaitėte ir sakau iki kitų kartų!

„OMG, veidasnukė yra toks šūdas, joje sėdi vieni nolaiferiai, tai kvailas daiktas, nesąmonė, neturi gyvenimo jei ten būni, bla bla bla.” Kiek iš šitų frazių esate girdėję? Kiek iš jų patys esate sakę? Iki visai neseniai tiek ir girdėjau, tiek ir sakiau kažką tokio ir aš pats. Kol visai neseniai man daėjo, kad Veidaknygė yra tikrai geras daiktas. So, STOP BITCHING ABOUT IT!!!

Nors ką aš apgaudinėju. Dar nuo one.lt laikų (beje, pasigirsiu: niekada neturėjau aktyvios one.lt paskyros) gyvuoja senas geras dėsnis, kad „visi” kažkuo skundžiasi ir tie patys „visi” tuo naudojasi. Čia kaip kokia sukriošus babutė, kuri kalbėdama su kitomis sukriošusiomis babutėmis skundžiasi koks šūdas yra Maxima, bet ten nuolat apsipirkinėja (beje, nesuvokdama, kad Rimi ir pigiau ir geriau) ar koks prasisiekėlis dūšbegas, kuris visada ras už ką pakritikuot kitus vaikinus ar merginas, primes super kietą, bet pirmas dalykas, kurį jis darys po sex‘o tai spaus alt+F4 ir ieškos servetėlių. Visada taip buvo ir visada taip bus. Ir tai kvaila. Nes jei jau stumi ant kažko, tai bent to nedaryk, o jei naudojiesi, tai bent nevaidink super intelektualo ir nestumk.

Aišku, snukiaknygėje nesąmonių pilna. Aš pats tą pripažįstu. Nuolatinės reklamos dešinėje pusėje, kurias atjungus Tave pasiekia tik dar kvailesnės reklamos nervina (o taip, man, nerūkančiajam, tikrai įdomu, kaip mesti rūkyti). Nervina žmonės, kurie ant savo sienų rašinėja totalų šūdą (ačiū, man neįdomu, kad Tu girtas ar kad nemėgsti pirmadienio). Dar labai epic tie žmonės, kurie paima iš interneto vieną tų labai protingų filosofinių frazių ir ją pasirašo ant sienos (OMG, kokie jūs filosofai!). Nepamirškim fruktų, kurie primeta totaliai beprasmių, juodai nufotošopintų nuotraukų kuriose jie kibo atrodo meniškai, ar, dar geriau: nervina merginos, kurios įmeta savo nuotrauką, kur jos su maudimuku, jūroje iki kelių, išrietusios savo užpakaliuką, bet kai kas nors jom parašo ką iš serijos „o, sexova kokia!” ar „Va čia tai pana!” atrašo „eik jau, ka tju, nesu as grazi…”. I mean… WTF???

Ai, o „geriausia” iš kvailųjų FB savybių yra nesibaigiantys friendlistai su žmonėmis, kurie net nebendrauja, ar, dar geriau, net nemėgsta vienas kito. Fuck this shit! Pvz aš turiu ne vieną ex klasioką savo firnedlist‘e. Visus iki vieno klasiokus, esančius mano draugų sąraše atsimenu iš mokyklos ir galiu minėt arba geru žodžiu, arba turiu kažkiek pagarbos jiems (damn, aš visus, esančius savo friendlist’e arba pažįstu, arba gerbiu, arba jie kitaip man įdomūs/reikalingi!). Yra tokių ex klasiokų, kuriuos geruoju atsimenu/gerbiu, bet neturiu friendlist‘e vien dėl to, kad arba jie man nepasiūlė draugaut, arba tiesiog bendravom per mažai, kad siūlyčiau pats. Bet vat atsiranda šūdgalvių, su kuriais mokykloje net nesutariau, kurie tyčiojosi ir neleido gyvent, o vos sužinoję apie FB iškart ėmė spaminti pasiūlymus draugaut ir dar žinutes rašinėt. Eina jie velniop! Turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, kad aš tame puslapyje dabar esu kažkur 10 žmonių blokavęs ir greitu laiku žadu užblokuot dar daugiau?..

Bet visgi, nepaisant visų šių trūkumų laikau veidaknygę geru daiktu. Net labai geru! Ir žinau, Jūs galit dabar galvot „OMG, bet juk čia TOKIE TRŪKUMAI, kas galėjo mano sprendimą paveikti FB naudai?”. Aišku, numanau, kad daugumai pirmas į galvą šovęs atsakymas buvo tai, jog aš tiesiog trenktas, kas, beje, yra tiesa, BET yra ir nemažai labai logiškų priežasčių, kodėl verta mėgti veidaknygę.

Visų pirma, tie patys firendlist‘ai. Yra ne vienas žmogus, kurį aš kažkada pažinojau ir su kuriuo noriu turėt bent kažkokį ryšį. Anksčiau tam būtų buvę kas? Laiškai? Telefono skambučiai? E-mail‘as? Skype? Esmė ta, kad net jei nori palaikyti senas pažintis kad ir naudojantis tuo pačiu skype vis tiek reikia skirti laiko parašymui, gaudyti tą žmogų online, etc, o čia tiesiog atsiminei jį, nuėjai į jo profilį ir viskas. Žiū, naujos nuotraukos iš Latvijos - vadinasi jis/ji buvo Latvijoje. Nauji užrašai ant sienos - aišku, apie ką tas žmogus mąsto. Naujos nuorodos į muziką ant to žmogaus sienos - oho, jis pradėjo klausyt kietos muzikos! Ir, svarbiausia, visą tai galima komentuoti, „laik‘inti” (beje, aš esu tikra laik‘ų mašina - per dieną po kokius 10+ like tikrai paspaudžiu), net pradėti pokalbius. Nes, pripažinkim, taip „iš oro” pradėt pokalbį nėra gan lengva (nebent esi labai geras draugas ar turi nerealius bendravimo sugebėjimus), o FB pasiūlo daugybę potencialių temų („O, mačiau buvai Latvijoje”/”Opa, niekada nemaniau, kad klausai tokios muzikos” ir pan).

Toliau, dar vienas dalykas, kuriam aš naudoju visų taip nekenčiamą FB yra ne kas kita, o mano mėgstamų žmonių ar asmenybių sekimas. Pavyzdžiui, aš esu užsi‘like‘ines visas man patinkančias muzikos grupes. Kodėl? Esmė ta, kad dauguma grupių būtent FB paskalbia savo naujienas pirma, o tik paskui jas perkelia į savo internetinį puslapį. So, ne tik gauni naujienas pirmas, bet dar ir nereikia reguliariai stalkint jų internetinių puslapių, kas, šiaip, vargintų ir užknistų.

Aišku, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau to pakėlęs išvis iki extream‘o - savo draugų sąraše turiu savo mėgstamiausių muzikos grupių vokalistus, gitaristus, būgnininkus ir pan. Ir tai šaunu! Gali sekti jų veiklą, žiūrėti, kokias nuorodas jie papostina ant savo sienos, ką mano vienu ar kitu klausimus, prie kokių dar projektų dirba ir etc. Tiesiog susivoki, kad tie, ką Tu tiesiog dievini yra lygiai tokie pat žmonės, su savo gyvenimu, savo nuomonėm, problemom ir bajeriais. Nes, tarkim, Sybreed vokalistas Ben‘as ir gitaristas Drop‘as yra TOKIE prikolistai, kad net žiauru. Iš kur žinau? Iš veidaknygės IR Sybreed livestream‘o, apie kurį, beje, sužinojau toje pačioje veidaknygėje. Ir, nežinau kaip Jums, bet man, pvz, buvo tikrai nerealus jausmas, žiūrėti, kaip prie naujos savo muzikos dirba mėgstamiausia mano grupė (palyginimui: kaži, ar daug kas matė kaip Queen įrašinėjo savo „Bohemian rhapsody“) ar kai į MANO parašytus klausimus atsakinėjo patys Sybreed nariai. So, dabar, pavyzdžiui, tiksliai žinau kokį stiprintuvą savo gitarai naudoja Drop‘as. Ir žinau tai ne iš ko kito, o iš jo pačio. Kas gali būti kiečiau???

…Aišku, nereikia pamiršti šiaip įvairių, svarbių asmenybių, apie kurių veiklą ir naujienas iš esmės galima žinoti tik per FB. Liam‘as, Fearedse iš užsieniečių tarpo, ar Tadas Vidmantas su Algiu Ramanausku iš Lietuvos būtų tik keli pavyzdžiai to, ką aš galiu „sekti” dėka veidaknygės. Galų gale turiu kelis užseniečius draugus, su kuriais susipažinau būtent dėka to, jog mes mėgstam tas pačias muziokos grupes. Turint galvoje, kad niekas iš mano pažįstamų nemėgsta tokios muzikos kaip aš, turėti kažką, kas turi panašų skonį ir žino net DAUGIAU yra tiesiog nuostabu! Ir galit putotis iki pažaliavimo. Bet nuneigti, kad veidaknygė yra greita, patogu ir nepaprastai interaktyvu negalėsti.

Na ir pabaigai galima paminėti, kad FB yra tikrai puiki vieta, kai nori pasijuokti. Iš ko, klausite Jūs? Tiesiog įsijunkit „let‘s make fun” rėžimą ir patys nueikit ten! Nemokat? Neturit tokio? Na gerai, pavardinsiu: visų pirma, visų mūsų draugų tarpe yra žmonių, kurie turi tiesiog nerealų sugebėjimą bandydami išlaužti didžiulį super meną sudirbti savo nuotraukas iki absurdiško lygio. Taip pat visi turim kažkokį draugą, kuris/kuri tiek prisiseilėję apie savo santykius ant savo FB sienos ir nuotraukų komentarų, kad kraupu iki juoko. Na ir, galų gale, tos mano jau minėtos reklamos dešinėje pusėje. Kai jas atjungi, Tavęs klausia, kas buvo blogai? Aišku, galima kaskart spaust „uninteresting”. Bet jei taip darai, pats tampi „uninteresting”!. Kur kas linksmiau maigyt įvairius random atsakymus. Reklama apie džemperius? Offensive! Mašinų reklama su pusnuogėmis merginomis? Against my views! Reklama apie laikrodžių taisymą? Sexually explicit!!! Vienintelė bėda su tuo yra ta, kad jei visgi kas nors seka va tokius mano paspaudimus (o, pasak sąmokslo teorijų fanatikų, čia net klausimo nėra), man įdomu, ar tas kažkas susiprato, jog aš tiesiog trolinu? Nes jei ne, tai… Hmmm… Tarkim mano vieta mažų mažiausiai psichuškėje.

So, tiek šįkart iš manęs. O Jūsų aš norėčiau paklausti, ką Jūs manote apie veidaknygę? Jūs irgi laikotę tą puslapį pravarčiu, o gal Jūs manote, kad aš esu tiesiog totalus noliferis ir viskas, kas čia parašyta, tėra didėle krūva arkliąšūdžio? Taip pat, jei Jums patiko šis įrašas, netingėkit paspausti abiejų mygtukų „patiko” - kaskart juos paspaudus ant Jūsų FB sienos atsiranda nauja šauni nuoroda!

O dabar, ačiū, kad skaitėte. Iki kitų kartų! =)

Kaip ir dauguma gerų vaikų iš gerų šeimų Kalėdom iš didelio gražaus miesto grįžau į gimtinę. Tiesa, kaip blogas vaikas cyber-metalistas parsivežiau savo gitarą ir efektų procesorių. Kam? Na, visų pirma, gimtinėje turiu 80 W muzikinį centrą, o turint galvoje, kad Vilniuje aš teturiu varganus 30 W, tikrai nenoriu praleist progos pagadint klausą (sau ir, žinoma, kitiems). Nes nu koks kaifas kai vos prilieti stygas ir jauti, kaip per grindis eina vibracija. Ar koks kietas garsas kai sekcijos stiklai rezonuoja… Iech… Ai, ir dar dėl to, kad aš esu n00b‘as grojime ir kiekviena pragrota valanda kažkiek padeda man gerint savo grojimo sugebėjimus.

Bet dėl per garsiai leidžiama muzika sugadintų ausų beigi didelio skrandžio negaliu groti ištisai (deja). Taigi retkarčiais nueinu į kitus kambarius pavalgyti, šiaip pasėdėti, pakalbėti su giminėmis, kuriuos ir taip matau kartą į mėnesį ar du… Tačiau kaip ir kiekvienos normalios šeimos normaliuose namuose kituose kambariuose VISADA būna įjungtas normalus normalių namų rekvizitas: televizorius. Taigi… … Joa… ……………

Prieš pradėdamas putotis, skųstis ir zysti pastebėsiu, kad ten, kur gyvenu studentaudamas, televizoriaus nežiūriu. Neseku Lietuviškų žinių, beveik nesilankau delfi.lt ar panašiuose puslapiuose (nebent kas nuoroda numeta). Galų gale neklausau Lietuviškos muzikos. Iš esmės domėtis visu tuo baigiau dar senais senais laikais, po to, kai didžiausia Lietuvos naujiena tapo Olialia pupyčių krūtų didinimas, o Valinsko vadovaujamas seimas naktinių posėdžių metu priiminėjo mokesčius, kurie nuvarė Lietuvą į krizę. Tada tariau sau gana ir atsiribojau nuo viso to.

Bet va, dabar, po daugiau kaip dvejų metų, grįžtu sau namo ir ką matau per TV? Ogi tuos pačius veidus, tas pačias dainas, tas pačias laidas, tas pačias [įrašykit bet kokį žodį]. Nes, nu, c‘mon! Visų pirma, tas „Kalėdinių” laidų „formatas”… Kokie du žmonės popsistai kalbasi kokį nors beveik beprasmį dialogą ir tarp jų pokalbių kiti popsistai dainuoja kokias nors visiškai beprasmes dainas su jau kažkur girdėtais žodžiais, rimais ir melodijom, kurios kaip du vandens lašai primena kitas jau grotas melodijas, tik kad akordai vietom sukeisti. Ai, dar būna gražu žiūrėt, kaip per „instrumentines” partijas tie šaunuoliai nutveria kokius nors ale tai instrumentus ir vaizduoja, kaip groja. Blyn. Pasiėmęs vaikišką fleitutę ir ją minkydamas kai groja saksofonas ar minkydamas ore neegzistuojančią gitarą, kai groja koks šūdinokas ale tai gitaros solo niekas neatrodo kietas. Taip besielgiantis žmogus atrodo kaip paskutinis adaptas. Ai, dar pamiršau fone susodintus ir vangiai į taktą linguojančius keturmečius (matyt pedofilų šalyje be mažamečiu vaikų ekrane jau neįmanoma reitingų išspaust).

Taip pat, per tuos dvejus mano abstinencijos nuo TV metus nepasikeitė nei vienas, NEI VIENAS veidas toje dėžutėje. Nu tik kai kurie snukiai gavo daugiau eterio laiko. Tarkim yra vienas toks veikėjas, jo pavardės nepamenu, bet jis vedė „Triumfo arką”, tada dainavo „Duetuose”, ten lyg ir atiturėjo romaną, dar kažkokių skandaliukų ir prašom: dabar jis kalba su iki gyvo kaulo nusibodusiu Radžiu, tada dainuoja su Stano ir dar kažkuo, tada vėl kalba su Radži ir tada VĖL su kažkuo dainuoja. WTF? Ai, ir jis buvo tas asilas kuris maigė fleitutę grojant saksofonui.

Nu gerai, pamačiau tiek, man užteko. Ateinu kitą kartą po kokios valandos: vėl dainuoja Stano. Tada dar kažkokios tai merginos traukia kažkokią dainušką su beprasmiais žodžiais ir totaliai nuvalkiota, viena iš tų jau dešimtmečius skaičiuojančių kalėdinių melodijų. Dar spėjau išgirsti Žvagulį (kaip tas nevykėlis be klausos ar balso tapo toks populiarus išvis nekertu…), paskui dar kažkokia tai grupelė dainavo dar viena kalėdinę dainą. Žiauriausia šito numerio vieta buvo, jog vienas iš dainininkų sėdėjo ir ale tai akustine gitara grojo. Aišku, gitara kištuko laidui net neturėjo (iš arti ją rodė), o mikrofono nuimti gitaros garsui nebuvo. Manau, kur lenkiu aišku? (Jei ne: vaidinti, kad groji tikra gitara kai negroji faktiškai yra tas pats, kas solo‘inti su orine, tik durnumo levelis aukštesnis)

Ai, kalbant apie mikrofonus… Kodėl man taip krito į akis, kad „dainuojantieji” jų arba neturėjo, arba juos laikė tik šiaip sau, kaip kažkokią tai dekoraciją? Vėlgi, nesu super duper muzikantas, muzikos ekspertas, bet net ir aš dalyką ar du apie mikrofono „valdymą” žinau. Ir jo čia nėra. „dainininkai” tiesiog juos laiko ir… Laiko… Na kai kur buvo ale tai ausinių tipo mikrofonai. Bet vėlgi… Vien iš garso, kaip „nupoliruotai” skamba balsai, galima spręsti, kad duodama pilna fonograma. Aišku, gal pasirodysiu totaliu hipsteriu, nu bet, velniai rautų, jei jau nori vadintis žvaigžde, tai PADAINUOK GYVAI!

Taip sakant, ekrane tie patys betalenčiai veikėjai tokiu pat absurdišku formatu. Tokios pat „Kalėdinės” laidos kaip ir prieš gerus penkerius (dešimt?) metus. Aišku, dar galima pastebėti, kad LNK rodydama Harį poterį sugebėjo pilnai susipainioti serijose ir rodė jas kone random tvarka. Kad per kažkurį tai šokių projektą kaip teisėjus pasodino vaikus, o kai jie bandydavo šnekėti Šapranauskas juos pramušdavo ir pasakydavo, ką jam reikia ir kas jam atrodo.. Kad Lietuviškose žiniose vis tas pats nesibaigiantis politikavimas tais pačiais nuobodžiais klausimais. Tas pats kiršinimas. Galų gale ta pati niekaip nesibaigianti Kedžio dukros istorija (apie tą istoriją dar kada atskirai parašysiu). Toks jausmas, kad mūsų televizija įstrigo gūdžiuose 2003 metuose ir per visą šį laiką nepajudėjo nė žingsnio į priekį kokybės (turiu galvoje ne vaizdo, o turinio) gerinimo srityje. Apgailėtina…

Tiesa, aš kalbu tik apie TV3 ir LNK. Teko trumpai žiūrėti LTV - ten padėtis jau truputi geresnė vien dėl gyvo garso… Toliau komentuoti, tiesa, negaliu, nes, kaip ir sakiau, paprasčiausiai ne TV žiūrėti į gimtinę grįžau.

Tai va tiek šįkart mano putojimosi, skundimosi ir zyzimo. Apibendrinant noriu pastebėti, kad kaskart grįžus į gimtinę man žiauriai įsiskauda galvą. Nuo ko? Ogi nuo triukšmo, kurį generuoja iškart du televizoriai. Paradoksalu: gyvendamas Vilniuje aš klausau daug muzikos, muzikos, kurią normalūs žmonės laikytų arba labai sunkia ar net triukšmu, klausau jos per ausines ir klausau jos neprotingai garsiai. Ale man ne tik kad nuo to galvos neskauda, net priešingai: Sybreed „Rusted” ar Mnemic „Deathbox” yra turbūt geriausi vaistas nuo galvos skausmo kokie tik gali būti! O čia net būti neįmanoma… Visgi gerai, kad gitarą parsivežiau: kai jau nelaiko nervai paobliuoju stygas ir iškart geriau dūšiai….

Taigi, dėkoju, kad skaitėte! Jūsų komentarai ir pakelti nykščiai labai laukiami. O dabar tariu Jums iki kitų kartų! =)

Smegenys geras dalykas. Dažniausiai.

Kaip ir beveik visiems studentams visame pasaulyje man dabar sesija. O sesija studentui yra gan įdomus dalykas. Dažniausiai visą semestrą daugmaž „prastudentavęs” sesijos metu susivoki, kad nieko nemoki ir bandai per naktį ar dvi susikišt į galvą viską, ką turėjai susikišt per pusmetį. Dažniausiai tai įmanoma. Tiesa, procesas būna gan įdomus. Pasekmės vargšėm smegenims irgi.

Prikolai su manimi prasidėjo likus porai dienų iki mano pirmojo egzamino, kai, beje, jau gyvenau sesijos nuotaikomis. Turėjau susitikti su mūsų visų mylima ir skaitoma Harpija. Susitikimą suderinom 14 valandai. Aišku, aš būdamas savimi miego tą naktį (tiksliau tą rytą) sugebėjau nueiti 6 ryto. Kodėl? Užsigrojau gitara, nes gerai sekėsi. Paskui dar miegas neėmė… Tad galutiniame variante užmigau gal apie 7. Tada 9 paskambino harpija ir pranešė, kad atvyks valanda anksčiau, t.y. 13 valandą. Taigi, miego pamažėjo dar valanda. Todėl, galutiniame variante, miegojau ištisas 4 valandas. Ir, kad būtų dar linksmiau, per tas 4 valandas sugebėjau susapnuoti 4 košmarus, kurių turinio pakakdavo, jog neatlaikęs atsibusčiau. Linksma. Ai, o kas per košmarai? 3 iš jų buvo, kad aš dėl kokių nors absurdiškų priežasčių negaliu susitikti su Harpija, o ketvirtame mane puolė katūkas žudikas, kuris dėl to, kad aš jo nemaitinau, suėdė kitą katūką savo brolį, o tada sumąstė dar mane suėst. Beje, to sapno linksmoji dalis buvo ta, kad kai aš ji rankomis perplėšiau pusiau, tas toliau mane puolė. Fun, isn‘t it?

Susitikimas su Harpija visgi įvyko ir praėjo gan neblogai. Pernelyg neišsiplėsiu, nes, veikiausiai, ji savo blog‘e kada nors apie tai parašys. Grįžtam prie mano smegenų. Esmė ta, kad man pirmadienį buvo pirmas egzaminas (ekonomikos), be to, sumąsčiau, jog reikia duombazes padaryt. Taip sakant, buvo darbų, kuriems reikėjo susikaupimo. O kas mano galvoje? Žinoma - muzika ir rašymas. Mane ima toks kvailas juokas, kad va, visą mielą lapkritį nepasijudinau nei pagrot, nei parašyt, mokiaus irgi sąlyginai vidutiniškai (t.y. tiek, kad suprasčiau ką per pasakitas dėstytojai šneka + papildomai optiką), o dabar, per sesiją, kai reikia VISŲ smegenų resursų mokslui jie, prieš mano valią, nukreipti kitur. Tad pasimokiau egzaminui labai vidutiniškai, duombazių nedamušiau ir pirmadienį, vėl po neprotingai mažo miego kiekio nusigavau į paskaitas. Egzaminą, beje, išlaikiau beveik maksimumui, o dėl papildomų balų išėjo 10. Duombazes, pasirodo, reikėjo padaryti iki sausio 4, taigi, vėlgi, nieko tokio, kad VĖL jų nepabaigiau. Tad smegenų pokštai šįkart man pernelyg nepakenkė.

Aišku, smegenys nesnaudė ir nusprendė mane kaip reikiant patrollint kitą naktį. Buvo naktis iš antradienio į trečiadienį, o aš vėl gan vėlai ėjau miėgo. Trečiadienį mano buvo magnetizmo kolio perrašymas (iš originalo gavau 7, o 7 man už tą dalyką ne lygis). Miegu sau, miegu ir tokia mintis, kad va, reiks keltis, eit į univerą, ką reiks rengtis… Tada toks aptemimas ir mintis: blyn, juk galvojau keltis, PRAMIEGOJAU!!! Šoku iš lovos, žiūriu į laikrodį - 5:00 ryto. Taip sakant savo kėlimąsi aš susapnavau, tuo sapnu patikėjau ir realiai turėjau dar dvi valandas miego. Aišku, neesmė, kad išsibudinau nuo dūšios ir vos infarkto negavau… Na ką, atsiguliau, užmigau, pasapnavau Bio-Savaro dėsnį, integravimą uždarais kontūrais ir jau atsikėlęs kada reikia nuvykau perrašyti kolio. Beje, sekėsi gan neblogai. Smegenys, matyt, nusprendė, kad atsiėmė ant manęs su tuo 5 ryto bajeriu ir atsilygindamos už kvailystę atidirbo. Šaunuolės. Atsidėkojau joms gera porcija dienos miego po kolio.

…Nors miegot, tada geriau nereikėjo… Dalykas toks, kad iškart kitą dieną buvo jau chemijos egzaminas. Ir tai buvo bjaurus egzaminas, nes visas semestro pažymys ėjo tik iš to vieno egzamino. Na ką, atsibudau po „dienos” miego 16 h. Tada iki 18 valandos atsikėliau ir pavalgiau. Tada iki 20 dar pastumdžiau dūrą. Tada 21 kažkaip pradėjau mokytis. Klaida. Didžiulė. Reikėjo pradėti anksčiau. Chemija buvo toks dalykas, kurį visą semestrą grybavau, nes atrodė gan nesunku ir beveik savaime suprantama dauguma dalykų. O egzamino medžiaga buvo tokia susukta ir neaiški, kad ją mokiausi iki pat 3:30 ryto ir vis tiek dar gerų spragų buvo. Na gerai, galvoju, reikia pamiegot prieš egzaminą ir atsiguliau. Vartaus, vartaus - negaliu užmigt! Ir taip besivartydamas jau girdžiu, kaip kaimynai aukštu aukščiau keliasi, kaip jungia labą rytą… Vadinasi jau 6. O kelti 8:30. Paskui visgi užmigau, bet jau po to, kai kaimynai išėjo į darbą (t.y. prieš 7). Manau nenustebinsiu pasakęs, kad per egzą nuo dūšios susikirtau?..

Tada, po egzamino, miegojęs vieną valandą, su grupiokais picerijoj skaniai atšvenčiau chemijos egzo pabaigą/grupioko gimtadienį/kalėdas, pabendravau su jais ir išsiskirstėm kas sau. Aš dar sumąsčiau vieną grupiokę iki barako palydėt. Smegenys rodė norus atsijungt, bet, dėka tos pačios grupiokės, pavyko išvengti awkward silence situacijos. Net keista - aš tą grupiokę paprastai kalbindavau, ne ji mane… Uh… Žiauru. Paskui grįžęs dar sulaukiau nuomotojo, pridaviau nuompinigius ir 21:30 nuėjau miegot. Kibo va, atmiegosiu… NĖ VELNIO!!! Pabudau 3 ryto ir nebegalėjau užmigt. Tai ką dariau? Ogi atsikėliau, pavalgiau ir dar gitara iki 7 ryto pasigrojau, kol vėl miegas imt pradėjo. Na… Dabar bent žinau, kad groju pakankamai gerai, jog net mieguistas savo mėgstamiausias dainas pasigročiau (aišku ir dainos pas mane kol kas paprastutės).

Tai va taip aš gyvenu. Visiškai išsimušęs iš žmogiško paros ritmo ir tapęs vos ne kažkokiu vilkolakiu, kuris dienomis miega, o naktimis yra gyvas. Viena vertus keista ir bus blogai, kai paskaitos vėl prasidės. Kita vertus, per naujus bent nenulūšiu, nes šiemet jie pas mane linksmi nusimato. Oj linksmi… Bet apie tai kitą kartą.

O dabar sveikinu Jus su didžiosiomis žiemos šventėmis, dėkoju, kad skaitėte ir sakau iki kitų kartų! =)

Mano skaitomas humoras praktiškai tik angliškas. Žiūrimas humoras/komedijos tik anglų kalba. Filmai irgi. Naujienas skaitau užsienio naujienų portaluose, nes lietuviškieji yra neobjektyvūs ir nerimti, beigi perpildyti niekam neįdomiomis, neigiamomis naujienomis. Pasirašinėti su kuo nors angliškai irgi tenka. O kad iš esmės visa mano darbui skirta literatūrą yra tik anglų kalba manau net neturėtų stebinti.

Todėl nėra nieko nuostabaus, kad kartais pagaunu save mąstant angliškai. Ir taip, jūs teisingai perskaitėt - mąstant angliškai. Tarkim vakar rytą (na, ne tokį jau ir rytą - buvo gal 12 valanda. Bet man tai rytas) man paskambino bendradarbis iš LTC ir paprašė, kad gal galėčiau jam padėti su STL converter‘iu, nes jam su juo dirbti neteko, o aš su juo dirbu nuolat. Aš toks apsimiegojęs jam atsakinėju „taip, žinoma vis tiek šiandien rašysiu…” O tolimesnis šios frazės tęsinys, kuris pirmas atėjo į mano galvą, buvo „huge amount of e-mail’s”. Tada truputi numykiau ir vargais negalais išsivertęs tą savo sugalvotą frazę pabaigiau „…daug e-mail‘ų”. Turiu pastebėti, kad tas vertimo procesas truko geras 2 sekundes.

Taip pat man kartais būna taip keista, kai kam nors ką nors reikia išversti iš anglų kalbos. Tarkim, mano tėvai nemoka angliškai - seno sukirpimo jie žmonės, o be to, jiems ir nereikia niekam tos kalbos. Ir kažkada su pamote diskutavom apie muziką. Pamotė pas mane kieta, mėgsta (su protu) sunkią muziką ir aš jai pasakojau apie tai, kokie nuostabūs Sybreed dainos „Killjoy” žodžiai. Ji paprašė juos pasakyti, aš jai padeklamavau priedainį (taip, aš mintinai moku tos dainos priedainį - visgi tos dainos žodžiai tiesiog neeiliniai). Ji taip pažiūrėjo į mane ir sako kažką iš serijos „Na gerai, o dabar išversk į žmonių kalbą”. Nuščiuvau… Visų pirma, tos dainos žodžiai yra labai savotiški ir, bent man, juos verčiant jie puse savo grožio praranda. Visų antra, man niekada net į galvą neatėjo bandyti juos versti. Nes, nu, po galais! Žodžiai angliški, kam juos verst, kai suvoki žodžių reikšmes be vertimo?

Aš jau nekalbu apie tiesiog absurdiškas situacijas, kai nutikus kokiam nors linksmam dalykui pirma į galvą šovusi reakcija yra angliška. Ir ne šiaip angliška, o kokia nors mėmė. Taip, taip, aš jau esu vienas tų, kuris prarado savo sielą pragariškajam 9gag puslapiui. Ir gerai, kai esi su kuo nors, kas supranta tas mėmes. O jei ne, tai numeti kokį mėminį prikolą ir visi žiūri kreivai. Tada telieka išmesti pokerface ir mąstyti, ar čia aš toks durnas, ar čia aplink mane „visi” tokie atsilikę nuo gyvenimo. Visa laimė, kad suprantančių mėmes yra gan nemažai ir jų skaičius didėja.

Ir šioje vietoje turiu pastebėti, kad, kai pagalvoji, Lietuvių kalba iš esmės yra… Nepatogi. Ši išvada man atėjo dar senais senais laikais, kai sugalvojau 4 fun „išversti” vieną anglų kalba sudainuotą metalo dainą. Po kelių valandų bandymų man daėjo, kad tai beprasmiška. Kodėl? Nes Lietuvių kalbos žodžiai sudėtingi ir ilgi, sąryšiai tarp žodžių - irgi. Kai pagalvoji, motyvuotas žmogus, kurio gimtoji kalba nėra anglų, gali tą kalbą išmokti per kelerius metus ir kalbėti ja arba su minimaliu akcentu, arba išvis be jo. Kiek teko girdėti, net daug metų Lietuvoje pragyvenę užsieniečiai sunkiai perpranta Lietuvių kalbą. O man, kaip žmogui, kuris yra tiesiog pamišęs dėl optimizavimo, tobulinimo, pagerinimų ir judėjimo į priekį Lietuvių kalba atrodo beprasmė ir nereikalinga. Čia kaip muzikoje - kam naudoti analogines vinilo plokšteles, kai galima naudoti pilnai skaitmeminius DVD diskus?
…Ai, dėl to vertimo - visiems, kuriems į galvą atėjo mintis iš serijos „tu asile esi negabus idiotas debilas lietuviu kalba graziausia esi nevykelis dėl to ir nesivertiai durniau” noriu pastebėti, kad nesu girdėjęs nei vienos tikrai geros metalo dainos lietuvių kalba. Pačios geriausios tiesiog… Neskamba. Man lietuviškose metalo dainose Lietuviški žodžiai skamba per daug kakafoniškai. O verstos dainos, ypač tos Keistuolių teatro, yra tiesiog pasityčiojimas iš originalų. (O dabar galit pradėti koliotis komentaruose, nes čia mano nuomonė ir nežinau, kas galėtų ją pakeisti.)

Tai tiek nuo manęs. Paradoksas - artėja sesija, o aš vėl pradėjau grot gitara ir rašyt. Dabar net įdomu - tai prikels mane antram gyvenimui ir dėl to sesija pasiseks puikiai, ar tai kaip tik suės taip mokymuisi reikalingą laiką? Na… Kol galutinai tai sužinosiu liko kelios savaitės, nes pirmadienį pirmas egzaminas.

O dabar sakau Jums iki kitų kartų!

(Parašyta kažkurį lapkričio šeštadienį)

Šeštadienis. Kokia 21 valanda vakaro. Nuo apšvietimo stokos pajuodę baltos laboratorijų koridorių sienos. Ir durys, su kodinėmis spynomis. Vienos prie kitų. Aplinkui tuščia, nė gyvos dvasios. Staiga vienos iš durų, pačios sunkiausios ir geriausia šarvuotos, pajuda ir atsidaro. Ir už jų pasirodau aš. Nešinas keliais buteliukais, pipete bei dėžute guminių pirštinių. Tyliuose koridoriuose vėl nuaidi žingsniai, vienoje iš laboratorijų vėl prasideda darbai…

Ilgokai aš čia nerašiau. Net labai. Nežinau, pasigedot manęs ar ne, bet, būdamas toks pasipūtėlis koks esu, priimsiu sąlygą, kad pasigedot ir leisiu sau pasiaiškinti, kodėl buvau apleidęs šią vietą. Viskas paprasta - mokslai ir darbai prispaudė. Aišku, žinau, kad dauguma iš Jūsų irgi vienaip ar kitaip mokosi ir dėl to tai lyg ir nėra pasiteisinimas, bet, kitą vertus, jūs nesimokot Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Vietoje, kur mokslą geriausia apibūdina frazė „mind fuck all the way!”. Vietoje, kur nuolat kartoja, kad galima pamiršti tai, ką išmokom mokykloje, nes tai iš esmės neteisinga. Vietoje, kur gali mokytis savaitę ir vis tiek gauti vos 5. O dar pridėkit darbą lazerinių tyrimų centre, kur darbų tik daugėja, o jų atlikimas vis labiau ir labiau komplikuojasi ir gausit mano pastarojo mėnesio gyvenimą, kai neriesi iš kailio, ale nieko iki galo nespėji.

Savaime aišku taip gyvenant reikia iš naujo susidėlioti prioritetus. Laikas pasidaro brangiu turtu, kurį reikia skaičiuoti dar atidžiau nei pinigus. Ir, kaip ir pinigų taupymo atveju, tenka daug ko atsisakyti. Pirma atkrito grojimas gitara, kurios rankose gal jau antras mėnuo nelaikiau. Tada atkrito rašymas. Paskui neliko laiko sportui. Dar vėliau ėmė stigti miego. Na ir galų gale suspendavau ar net atsikračiau visų bendravimų su žmonėmis, kurie man nebuvo būtini/maišė. Tad kas man visgi liko? Ogi mokslai, dar mokslų, paskui dar mokslų, tada dar papildomų mokslų reikalingų tobulėti darbe, tada darbo, dar darbo, dar nepabaigtų senų darbų, na ir truputukas miego ir truputukas bendravimo su brangiausiais ir svarbiausiais man draugais ir draugėmis.

Tad turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad lapkričio mėnuo, kurio metu „laiko taupymas” pasiekė savo apogėjų, tiek morališkai, tiek fiziškai man buvo ilgas ir labai sunkus? Esu pavargęs, neišsimiegojęs, nepasportavęs. Tiesiog jaučiu, kaip palengva nykstu fiziškai. Dar tikrąja ta žodžio prasme iš savo gyvenimo pašalinau vieną žmogų, su kuriuo labai artimai bendravau gerus pusantrų metų. Na, bet, manau, taip mums abiems bus geriau. Išvis, tokio žiauraus mėnesio nebuvo jau kelerius metus. Ir, patikėkit, man yra tekę išgyventi tikrai baisių dienų, savaičių ar mėnesių…

Kita vertus, visa tai nebuvo beprasmiška. Aš vėl patekau į Studentų mokslinę praktiką ir iki kovo kas mėnesį gausiu po 520 Lt už savo darbus LTC, jau nekalbant, kad senieji mano darbai, kad ir po truputi, bet vis tiek juda į priekį. Daug savarankiškai išmokau apie optiką ir lazerius, kai oficialus optikos kursas bus tik kitą semestrą. Kitos paskaitos irgi gan neblogai sekasi. Galų gale su pačiais man svarbiausiais žmonėmis savo bendravimą tik sustiprinau ir pagilinau. Vienaip ar kitaip, tik jų dėka mano sąmonė ir laikosi šioje realybėje ir nenuklysta į beprotybės tamsumas, kurios, rodosi, yra taip arti, kaip tik gali būti.

Na ir dar šį mėnesį pradėjau vieną dalyką, kuris gali tiesiog aukštyn kojom apversti mano gyvenimą. Nebus lengva, truks ilgai, skaudės, bet verta. Ir ne, nesakysiu kas tai. Tebūnie tai maža intriga tiems, kurie netingės laukti mano įrašų, kad ir kiek ilgai ta truktų. Nes tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju būtinai apie tai papasakosiu =) …

O noras kažką parašyti kilo būtent šmirinėjant naktį LTC. Esmė ta, kad kai kurie mano darbai ten buvo gerokai užstrigę, tad nusprendžiau pasilikti vieną ramų šeštadienio vakarą ir kuo daugiau jų baigti. Aišku, tądien LTC be manęs buvo dar mažiausiai 6 žmonės (nebloga poilsio diena, ką?), bet vėliau vakare ten jau buvau vienui vienas. Ir kaži ar Jūs galit įsivaizduoti, koks savotiškas jausmas tokiu laiku būti tokiame objekte. Jautiesi kaip šmėkla. Vaiduoklis, kuris neranda savo vietos ir vis vaikšto iš galo į galą, maigo mygtukus, užsirašinėja skaičiukus, pilsto chemikalus, o tada pamaigo dar mygtukų. Ir tai darai visiškai vienas, kai aplink tik daugybė tuščių koridorių…

Ir kartais, tokiomis akimirkomis, vidury darbų, tiesiog atrodo, kad kažkur už nugaros, gretimoje laboratorijoje girdi žingsnius. Aišku, to būt negali ir veikiausiai tai šiaip koks atsitiktinis garsas. Bet vis tiek… Negi nuo darbų taip išsitempia nervai, kad jau imi mažiausius krabždesius girdėti? O gal rimtai imu palengva tolti nuo realybės ir po kurio laiko man reikės tramdomųjų marškinių? O gal… O gal be manęs buvo daugiau tokių, kurie taip naktimis dirbo, stengėsi ir palengva susiliejo su tomis baltomis koridorių sienomis? Gal buvo tokių, kurių sielas tiesiog paėmė ir sugėrė ilgos ir tamsios valandos laukiant eksperimentų rezultatų? Ir dabar jos ima palengva jausti, kad greitu laiku jų gretas papildys dar kažkas? Dar viena gyvenimo prasmės neradusi siela. Dar vienas protas, suvokęs, jog prasmės nėra ir vietoje savigraužos paskyręs save mokslui ir tobulybės paieškom? Dar vienas žmogus, palengva virstantis lazeriniu vaiduokliu…

…OK, užteks šitų pezėnių. Matomai man makufelis rimtai perkaito nuo difrakcijos formulių ir diflygčių. Tad pabaigai pasakysiu, kad Studento dienoraštis nemiršta ir įrašų čia kada nors bus. Aišku, jei manęs nesusisiurbs LTC sienos…

Tad ačiū, kad skaitėte ! Iki! =)

Pamenu vasarą būdavo taip, kad sėdžiu sau lazeriniame, žiū pro langą - dar šviesu. Užmetu akį į laikrodį - jau 21. Tada, prieš bet kokius norus dirbt susikraudavau daiktus ir vakarėjančios saulės kryptimi parvažiuodavau namo. Dabar sėdžiu lazeriniame, lauke tamsu tamsu, pažiūriu į laikrodį - 21. Ir susidėjęs daiktus, prieš visus instinktus einu į iš šviesios lazerinio labės į šaltą ir tamsų lauką, pajudu namo, nes nu reikia…

Šiaip man ruduo ir žiema daugiausiai asocijuojasi būtent su ilgomis naktimis ir trumpomis dienomis, per kurias nieko nespėji. Rudenį ne taip, bet žiemą išvis: atsikeli - švinta. Nuvažiuoji į univerą - šviesu. Atsėdi paskaitas - dar truputi šviesu, bet ir tai ne visada. Atbūni lazeriniame - tamsu. Ir neesmė, kad tamsu būna jau kone 17 h, kada vasarą tik gyvenimas prasidėdavo.

O va vasara buvo laikas… Atsikeli kokią 16 valandą, atrodo, kad saulė ką tik pasiekė savo šviesiausią tašką (o dabar ji jau leistis būna įpusėjus tokiu laiku), ką nors veiki iki kokių 21-22, tada prisijungi prie visų mylimo ir naudojamo „skaipo”, pasigauni kelis draugus ir „chatini” iki išnaktų. Linksmiausia būdavo su vienu mano vasaros atradimu, kurią, bendru nutarimu, nutarėm vadinti Musmire. Pradėdavo rašytis kokią 22-23 ir duodavom susirašinėjimo maratonus iki pat 4 ar net 5 ryto. Šiaip iš pradžių buvo labai keista, nes iki pažinties su Ja aš niekada daugiau 4 nesėdėdavau, o jei ir sėdėdavau tai tik retais atvejais dėl sunkių ND. O čia… Kone kasdien pasitikdavom aušrą. Ir kažkur kone kasnakt apie 4 ryto prasidėdavo SMS‘ai „gal jau eik miegot?”, „O gal geriau Tu eik miegot?”. Ech… Those were the days…

O dabar… Nors ir esu didelis žiemos/tamsos mylėtojas, turiu pripažinti, kad šio metų laiko trūkumai irgi akivaizdūs. Visi grįžo į universitetus ir mokyklas (įskaitant mane), tai reikalauja papildomų jėgų, miego valandų ir kėlimosi absurdiškai ankstyvu laiku, kas, savo ruožtu iššaukia būtinybę arba eiti anksti miegot, arba miegot per paskaitas (nes, jei kas dar nežinojot, kartą esu tikrąja ta žodžio prasme užmigęs pusvalandžiui vienoje paskaitoje). Ir nei vienas, nei kitas variantas man netinka. Daugumai mano draugų ir pažįstamų irgi. Taigi ir gaunasi, kad dieną su niekuo normaliai nesusirašysi, jau nekalbant apie gyvus susitikimus, o ir taip trumpus vakarus, kuriuos būtų galima skirt bent jau šiokiam tokiam atsigriebimui bendravime užima mokymasis ir, mano atveju, darbas lazerių centre (patikėkit, ten kai pradedi straipsnius skaityt 21 taip ir baigi 3 nakties). Ir taip, aš darboholikas. Bet kitaip negalėčiau.

Aišku, trumpėjančios dienos gal ir prideda romantikos bei iš dalies leidžia man jaustis geriau, nes aš nuoširdžiai nemėgstu šviesos. Bet šitą mano „svajingumą” greitai nustelbia faktas, kad ilgėjant nakčiai į gatves išlenda kur kas daugiau ir daugiau nieko neturinčių prarast atmatų, kurios su mielu noru savo nuosavybe paverstų ką nors, kas priklauso man. Ir taip, gal čia paranoja, bet kai jus kone viešoje vietoje naktį būtų bandę apiplėšt ir jūsų „budrumo lygis” tamsoje būtų padidintas. Taigi, atgaivinantys pasivaikščiojimai naktyje atkrenta. O atsipalaidavimo būdas, kai išjungi šviesas ir nesveikais garsais per ausines klausai muzikos ima padėti vis mažiau ir mažiau…

Taigi tiek. Nesupraskit klaidingai: žiema buvo, yra ir veikiausiai visada išliks mano mėgstamiausiu metų laiku, o paros laiku - naktis. Tiesiog dėl visokių nuo manęs ir man brangių žmonių nepriklausomų aplinkybių šiuo metų laiku pradedu jaust savotišką „kažko” trukumą, bendrą diskomfortą ir nuovargį, kuris man nepatinka. Heh… Na, laukiam sniego, šalčio ir pūgų - padeda tai užsimiršt. Visada =) …

O dabar manau važiuoju į lazerinį. Darbų ten daug, o aš „laginu”. Beje, pasidariau šiandien sau laisvadienį nuo paskaitų (t.y. į jas visiškai nėjau), tai vakare reiks nuo dūšios prie knygų pasėdėt ir atsigriebt. Taigi, vėl nuplaukia vakaras. Fun times is fun…

Iki kitų kartų.

Vieną dieną kaip ir kiekvieną trečiadienį važiavau namo iš GMF‘e esančios „štanginės”, kur sportuoju. Buvau gan mieguistas, nes, kaip ir paprastai trečiadieniais, kėliausi anksti vėlai atsigulęs. Nu neesmė, išlipu iš trolio, judu link namų ir vuolia - ima lyt. Visi aplink ima bėgt, traukt skėčius, dėtis kapišonus. O aš? O mano nusiteikimą galima būtų apibūdinti puikia angliška fraze „bring it on”!

Turiu pasakyti, kad nuo neatmenamų laikų mėgstu lietų. Gal dėl mano romantiškos prigimties, o gal dėl visiško bukumo, man patinka, kai ant manęs lyja. Ir ne, aš neinu specialiai į lietų, nes žinau, kad galima peršlapti, sušalti, bla bla bla, bet jei jau užlyja ant galvos, tikrai iš to nedarau tragedijos. Gezz, net netraukiu skėčio iki ultra ekstremaliai stipraus lietaus atvejų.

Žinant tai, manau, bus puikiai suprantamas ir mano požiūris į cukrinukus, t.y. žmones, kurie paniškai bijo lietaus.

Visų pirma, iš kur šis „cukrinukų” terminas. Tiesiog kažkada, kokioj 6 klasėj kūno kultūros mokytojas sugalvojo, kad mums reikia lauke daryti kūno kultūrą. Buvo jau spalio vidurys, tad buvo drėgna ir šalta. Tačiau kai mes tai pasakėm savo kk mokytojui jis atsakė paprastai ir aiškiai: „ne cukriniai, neištirpsit!”

Įdomu ir tai, kad kone vienas populiariausių romantinių vaizdinių ir simbolių yra lietus. Romantiniai pasivaikščiojimai lietuje, buvimas lietuje, žiūrėjimas į lietų… Čia net neseniai teko išgirsti kažkokią tai dainą, kurioje belenkaip kartojama frazė „Let it raino on me” (čia, beje, pagrindinis sportavimo GMF‘o štanginėj minusas - kartais ten chebra pasileidžia power hit radio…), jau nekalbant apie visas kitas dainas apie lietų. Tad dar kartą atrodytų, kad lietus yra belenkaip osom stuff‘asx!

Dėl to man gan juokinga, kai vos pradėjus krist pirmiems lašam dauguma puola kone į paniką, ima desperatiškai ieškoti skėčių, lietpalčių, stogų ar kitų priedangų. Tiesiog rimtai galima pagalvoti, kad tie veikėjai yra ne iš įprastinių gyvybinių audinių, o iš cukraus. Ir jei ant jų pateks daugiau kaip 3 jie išsilydys neapsakomame skausme ir agonijoje.

Tarkim pamenu nutikimą su mūsų visų puikiai žinoma ir mylima Harpija. Buvom susitikę kartą vasarą su Ja ir Jos drauge. Ir kaip tik tą dieną lijo. Nu ką, lijo ne smarkiai, tai man nieko tai nemaišė. O jos iškart išsitraukė skėtį ir po juo palindo. Aišku, nu koks man skirtumas. Gal net suprantama - tokios „saldžios” panelės, gal rimtai iš cukraus?.. Tad taip ir gavosi: jos sau eina po skėčiu, o aš visas šlapias vaikštau šalia. Tačiau susitikimui einant į galą kažkaip pagalvojau, kad bus gan kiauliška iš mano pusės jei jos nepajus, ką reiškia būt po lietum. Juk tai toks kaifas! Būtų tiesiog nusikaltimas joms to neparodyt! Tad aš pamėiau ir su savo linksma rankele nulenkiau jų išskleistą skėtį žemyn. Rezultatas: mano kompanionės puolė į keistą žvengimo ir spiegimo apimtą euforiją ir bandė atkelti skėtį atgal. Iš pradžių Harpija su abiem savo rankom - nė trupučio aukštyn nejudėjo. Tada Jos draugė pridėjo ranką: vis tiek skėtis nulenktas. O lietaus lašai krenta ir krenta, ir krenta… Tada tiek Harpija, tiek ir draugė panaudojo abi rankas. Turiu pastebėti, kad tik tada pajutau kažkokį rimtesnį pasipriešinimą savo rankai, bet ir tai - nė iš tolo neprilygo jis jai, skėtis laikėsi nulenktas. Bet kažkas turėjo neatlaikyt! Ir neatlaikė. Skėtis. Kuris tikrąja ta žodžio prasme perlinko ir perlūžo per pusę. Ir taip, aš žinau - sulaužydamas Harpijos skėtį tikrai parodžiau, koks geras Jos draugas esu. Juk dėka manęs ji pajuto lietaus keliamą malonumą!

Anyway, cukrinukų, kad ir kaip bebūtų keista, yra labai daug. Ir, kas dar keisčiau, būdami totaliais keistuoliais jie būtent į mane žiūri kaip į tokį. Pamenu vasarą važiavau iš lazerinio namo. Ir likus porais stotelių iki namų ėmė pliaupti lietus. Galvoju traukt, netraukt skėtį… Ir tada galvoje išryškėjo viena mintis: „You know what? I don‘t give a fuck.”. Nu ir ką… Skėčio netraukiau, lietus tiesiog pliaupia o aš einu sau, bandydamas matyti kelią per į akis kalančius lietaus lašus. Truputi pasuku galvą (nu kad akys nuo vandens pailsėtų) - žiū, po vietinės parduotuvės stogeliu susispietęs tuntas susiraukusių žmonių ir visi į mane tik žiūri tokiom didelėm akim. Pasijutau kaip koks durnas raupsuotasis. Na bet velniop! Patys jie kalti, kad į viską žvelgia taip neigiamai. Gi lietus toks linksmas daiktas!

Taigi tiek. Šiaip man dabar reiktų ruoštis pirmam šiais mokslo metais koliui (psichologijos), kuris bus vos po poros valandų. Bet kažkaip pagalvojau, kad tingiu. Nors gal reikia visgi pasimokyt?.. Heh… Suknistas proto balsas.

Tad aš tęsiu kalimo procesą, o Jums linkiu geros dienos. Iki kitų susitikimų!

Šį šeštadienį susitikau su mūsų mylima ir skaitoma Harpija. Susitikimo tikslas: Ji turėjo man atiduoti lauktuves iš Ispanijos (kurios jos rankinėje trynėsi kelis pastaruosius mėnesius), o aš turėjau ją mokyt dirbt su word‘u (Jos kompiuterių taikymo koliui). Be to, senokai buvom nesimatę, o aš tikrai buvau Jos pasiilgęs =) .

Taigi, susitikom jau tradicine tapusia Gedimino prospekto vietoje prie Gedimino 9 prekybos centro, Kudirkos aikštėje. Tada, besišnekučiuodami apie studentiško gyvenimo vargus ir linksmybes pasisukiojom po super siauras ir mus abu užknisančias senamiesčio gatveles. Nutarę, kad vaikščioti tokia siaurybe, kur net neina eit šalia vienas kito, nusprendėm geriau nueit kur nors kitur. Naujas mūsų kelionės tikslas buvo jau irgi kultiniu tapusi Centrinė universalinė parduotuvė (CUP). Ten nukeliavom jau irgi tradiciniu tapusius takelio palei pat Nėrį.

Atsidūrus vietoje atsirado dilema, kur eiti toliau: ar į Oranžinį barą, kur tiekia mano dievinamus „sumuštinius su mėsa“, ar į šviežiai atsidariusią Can-can picą. Nors pradžioje linkau prie Oranžinuko, Harpijai pasakius, kad ji turi Can-can nuolaidų kortelę, su kuria galima gauti dvi picas už vienos kainą, sprendimas buvo aiškus – ėjom picos. Mjoa… Ir vėl teko įsitikint, kad pigus sūris tik pelėkautuose.

Visų pirma, atsisėdom vietoje, kuri buvo savotiškame kampe. Pretekstas: nenorėjom, kad į akis ar kompiuterio ekraną nekristų besileidžiančios saulės spinduliai (jei kas užmiršo, kompiuterio reikėjo, kad Harpiją galėčiau mokyt word‘o gudrybių). Bajeris tas, kad, kaip vėliau paaiškėjo, toje kampinėje vietoje mano šaunusis Mezon modemas nė velnio negaudė ryšio. O ryšio reikėjo, nes Harpijos užduotys buvo jos el pašte. Mano išvada buvo gan greita: „Šita kavinė be ryšio!“. Doh… Kartais būt visada teisiu užknisa.

Vėliau davėm užsakymą. Užsisakėm dvi dideles picas, man Pepsi kolos ir Harpijai arbatos. Šioje vietoje prasidėjo linksmybės su padavėju: visų pirma, jis pasiūlė, kad Jos arbata būtų su kažkokiu tai papildomu, nemokamu ingredientu. Harpija, aišku, sutiko. Po kelių minučių padavėjas grįžo ir visas susigėdęs pasakė, kad visgi to papildomo ingrediento nebėra ir arbata bus be jo. Na ką, be jo tai be jo… Tada, jei atmintis neapgauna, jis vėl grįžo ir pasakė, kad per klaidą Jai padarė ne tą arbatą ir dėl to arbatos teks laukt dar ilgiau. Nu ką, atnešė jis tą arbatą pagaliau, su picomis, kibom valgyt ir mokytis.

Ir kaip tik tuo metu kažkur kitoj kavinės pusėj pradėjo klykaut vaikas. Bet taip chroniškai, be sustojimo. Ir ilgai. Harpija buvo sunervinta kaip reikalas, jau ir man pačiam nelabai nervai laikė. Ta proga papasakojom vienas kitam bajerių su vaikais klykaujančiai… Na gerai, čia Ji pasakojo bajerius, kaip Jos kelionės metu vaikai klykavo lėktuve. Bet manau apie tai Ji jau savo dienoraštyje rašė, tad eikit ir skaitykit jį!

Tada verksmas liovėsi, mes palengva damušę picas ėmėm mokytis dirbti word‘u. Turiu pripažinti, niekada nemaniau, kad taip gerai tai moku! Aišku, linksmiausia dalis čia buvo dekoduoti sulietuvintus kompiuterinius terminus. Žinot… Pastraipos redagavimas, perskyros, išnašos, išmatos… Fun times. Supratę, kad teks užsisėdėti prie to užsisakėm po dar vieną arbatos ir kolos ir užsiprašėm sąskaitos, nes Harpijai po to reikėjo bėgti.

Na ir čia prasidėjo paskutinė padavėjo failų virtinė. Atnešė jis mums sąskaitą, mes atsiskaičiavom kiek kuris mokam ir ant galo gavos taip, kad visa grąža iš mūsų sudėtų pinigų turėjo būt Harpijai. Na gerai, sudėjom tuos pinigus į tą mažą raudoną dėžutę kurią mums atnešė ir… Padavėjas jos neima. Na gerai, mes atidarėm tą dėžutę, kad padavėjas matytų pinigus, jis vis tiek jų neima. Galų gale Harpija neapsikentusi (nes Jai skubėt reikėjo) paklausė padavėjo, kodėl jis pinigų neima, jis toks sutrikęs „bet aš juk paėmiau… Oi…“. Na puiku, dar sėdim, Harpija jau vėluoja, grįžta padavėjas su grąža ir kažką sumurma „tai va čia neparašyta, bet turėjo būt 5 litai 24 centai, bet čia neparašyta, bet tiek yra…“ ir nuėjo. Mes pažiūrim į grąžą ir ten yra… 4 litai, 32 centai! Panašu, kad mūsų genijus padavėjas vietoj vieno lito monetos sugebėjo įdėt 2 centų monetą. Nu ką… Aš jau ruošiuosi vėl jį kviest pasiaiškinimui, o Harpija taip maždaug „ai, koks skirtumas, už tai arbatos nepaliksiu“. Nu tai jau tikrai! Kai jis pats de facto ją pasiėmė net neklausęs (ir gal net pats to nežinodamas) + aptarnavimas buvo toks… Nu patys supratot koks.

Tuo mūsų nuotykiai ir baigėsi. Palydėjau Ją iki sustojimo, parvažiavom namo, dar susirašėm per skype ir ten prisidurniavom. Ypač daug juokėmės iš vienos tiesiog epic dainos. Esmė ta, kad, kiek supratau, kai Harpijai įstringa daina, Jai norisi ją dainuot kartu ar šiaip kada… Ši daina Jai įstrigo. Tad dabar įsivaizduokit mielą panelę sau vaikštančia miestu ir dainuojančią tą dainušką. Manau ko mes tai įsivaizduodami tiek žvengėm Jums turėtų būt aišku…

O dabar ačiū, kad skaitėte ir iki kitų kartų! =)